Daug teko žiūrėti Dakaro apžvalgų, bet tikro įspūdžio neįmanoma susidaryti iš TV ar nuotraukų. Ar įsivaizduojate atstumą nuo Vilniaus iki Klaipėdos vien smėlynus. Ir smėlyniai banguoti – kyla ir leidžiasi, kai kur smėlio kopos dykumoje didesnės už mūsų kalvas, nuo kurių vaikystėje važinėjome rogutėmis. Automobiliai, motociklai, sunkvežimiai – jie visi įveikia tą atstumą smėliu. Nuotraukose pamatysite, kad tenka ir užklimpti, kasti, o kartais net ir palikti automobilį amžiams! Dykuma turi šarmo, net nėra abejonių! Ji tave skriaudžia, bet po to paleidžia. Tuo metu tu esi pats laimingiausias žmogus pasaulyje!

Ir šiaip su tuo paskraidymu buvo keista istorija. Neturiu leidimo fotografuoti iš oro, tačiau susitariau su organizatoriais, kad atsirasiu sraigtasparnyje. Taip ir įvyko. Paskraidėme, nusileidome. Atbėga pilotas išsprogusiomis akimis su pareigūnu arabu, kažkas praskrido virš naftos telkinių ir štai mane patrumpino, kad neturiu leidimo ir galėjau slaptus objektus nupyškinti. Paėmė kortelę, nuodugniai patikrino, kad neturėčiau nuotraukų kopijų. Benediktas dar bandė man lietuviškai pasakyti, kad pasilikčiau kopijas. Kadangi “kopija” labai netarptautinis žodis, tai pareigūnas šiek tiek kilstelėjo toną, daugiau rizikuoti nesinorėjo . Po dienos derybų su tos institucijos viršininku pavyko susitarti – štai jis laimingas ir besišypsantis, o aš laikau savo 2600 kadrų kortelėje Dalį jų kviečiu pažiūrėti FOTO galerijoje, tikiuosi patiks!

Komandos vidinis balsas iš Abu Dabio dykumų Tomas Tumalovičius